• Pagrindinis
  • Algirdas Endriukaitis. Šiandien praktiškai patys atsisakome valstybingumo

Algirdas Endriukaitis. Šiandien praktiškai patys atsisakome valstybingumo


Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui vis dažniau girdėti klausimas, kas laukia Lietuvos artėjantį šimtmetį ir ką nuveikėme su turimu valstybingumu. Stipriname valstybę ar lėtai jos atsisakome? Pokalbis apie tai su rezistentu, Kovo 11-osios signataru Algirdu Endriukaičiu. 

- Gerbiamas Algirdai, jūs konferencijose ir kituose pasisakymuose dažnai sakote, kad svarbiausias Lietuvai šiandien yra suverenumo išsaugojimo klausimas, o visi kiti klausimai jo fone – tik antraeiliai. Galite pakomentuoti plačiau?

- Iš tiesų taip ir manau. Jeigu valstybės nelieka, visi kiti klausimai..., negaliu sakyti, kad nereikšmingi ir nereikalinga prie jų dirbti, bet reikia suvokti, kad jei netenkame galvos, nebėra reikalo verkti dėl slenkančių plaukų. Jeigu nebus valstybės, kitos problemos neteks reikšmės. 

- Kalbame apie suverenumo išsaugojimą ne tik nuo okupacijos?

- Ir nuo federacijos. Rusija yra tokia, kokia buvo visada. Mes žinome Krymo, Dombaso ir kitas situacijas. Bet kol ateis Rusija (ir tam reikia ruoštis), jau šiandien patys praktiškai atsisakome valstybingumo. Reikia matyti nuostatas, atskirus simptomus. Lėta valstybės mirtis daug pavojingesnė už okupaciją ta prasme, kad jos dažniausiai dauguma net nepastebi, taigi ir nebando priešintis. Pažiūrėkime į „politinio elito“ vertybes. Valstybinė kalba, istorinė atmintis, Vytis nebereikalingi. 

- Jūsu manymu, liberali kalbos politika ir valstybės simbolių įamžinimo viešose erdvėse vengimas yra susijęs su nuostata greičiau federalizuotis?

- Neabejoju. Jų galvose valstybė nebereikalinga, pereitas etapas. Kam tada laikytis „atgyvenusios“ valstybės pagrindinių atributų: kalbos, istorijos, simbolių? Greičiau neliks, greičiau susitvarkysime...

- Tikriausiai skaitėte Europos inteligentijos paskelbtą „Paryžiaus manifestą“ dėl Europos būklės ir ateities. 

- Skaičiau ir vertinu labai teigiamai. Jis ir turinio prasme, ir struktūriškai labai gerai parengtas, metodiškai, „mažais kąsneliais“. Tvirtas. Besąlygiškai po juo pasirašyčiau. Bet iš tiesų ir mums patiems reikėtų parengti savo pareiškimą dėl Europos. Mūsų lietuviškame kontekste ir lietuvišku žvilgsniu. Vienas kitam netrukdo. Būtų gerai tą padaryti iki Kovo 11-osios. 

- Jūs neprieštaravote narystei Europos Sąjungoje?

- Prieštaravau. Seime balsavau dar prieš Lietuvos priėmimą asociacijos teisėmis. Suprantu ES naudą, tačiau jau tada matėsi, kad esame savo sąmone nepasiruošę jokiai narystei. Kaip mes dėrėjomės! Atidavėme viską ir be derybų. Labai rūpėjo bet kokia kaina pasivyti kitus kartu stojančio „dešimtuko“ narius. Uždarėme elektrinę, nusileidome dėl visko, atiduota tikrai per daug. Suomiai po kelių metų pastatė tokią  pat elektrinę, kokią mes sugriovėme. Tas požiūris buvo matyti iš karto. Ir jis išlieka iki dabar.

- Tačiau yra kažkokia riba, kiek suverenumo atiduoti dar nelaikytumėte esant per daug?

- Manau, mūsų interesus atitiko bendra rinka ir bendradarbiavimas tik ekonominiais klausimais. Galiausiai tai ir yra Europos Sąjungos pirminis tikslas ir pateisinimas. 

- Valstybės šimtmečio minėjimo renginių negausu, daug kalbama apie tai, kad deramai nepasiruošta. Kaip jūs matote šias šimtmečio sutiktuves?

- Sakyčiau, problema ne renginiai. Pradėta kampanija surastą Vasario 16-osios Aktą pateikti kaip tariamą absoliutaus mūsų suverenumo patvirtinimą. Tarytum jo buvimas ką nors laiduoja šiandien. Tas dokumentas turi tik istorinę reikšmę. Gerai, kad tiriamos pasirašymo aplinkybės ir kita. Tačiau šiandien jis pateikiamas kaip politinis faktas. Tarytum būtų politinis apsisprendimas būti valstybe. Tokio apsisprendimo šiandien nėra. Mes savo istorija tušuojame šiandienos pasirinkimus. Nutylime tai, kas vyksta šiandien, ir mušame būgnus apie darbą, kurį iš tiesų iškilūs vyrai nudirbo prieš šimtą metų. Neva viskas gerai ir einame ta pačia Vasario 16-osios linija. Bet neiname, to nėra. 

Kai viešai miniu demografines tendencijas Europoje, primenu, kad laiko klausimas, kada musulmonai taps dauguma Vokietijoje ir panašius dalykus, tarkime, Andrius Kubilius tik juokiasi, kad apokaliptinės teorijos yra seniai girdimos ir žinomos. Galima numoti ranka. Tai toks požiūris, esame pasiruošę išnykti ir nematome problemos. 

- Konservatorių partijoje nuo Vytauto Landsbergio lyderystės laikų vyrauja naratyvas, kad iš SSRS išėjome ne tam, kad būtume savarankiški, o kad taptume ES dalimi. Esą nebuvo jokio kito kelio ir pasirinkimų. Kovo 11-oji buvo tik pusiaukelė, o kelio į nepriklausomybę pabaiga – 2004-ųjų gegužė.

- Taip mąstant, kyla klausimas, kam apskritai reikia minėti tą valstybingumo šimtmetį? Ir dar su tokia pompastika. Šiandien mums reikėtų pasižiūrėti, kaip tas pačias problemas sprendžia visos aplinkinės Vidurio Rytų Europos šalys. Vis kartojame, kad Lenkija mūsų partneris. Ar palaikysime jos reformas ir laikyseną ES atžvilgiu? 

Ne taip seniai pernai Seime vyko parlamentarų susitikimas su Latvijos Saeimos atstovais. Buvo Kęstutis Masiulis, kiti Seimo nariai. Renginyje pacitavau Latvijos parlamento pirmininkės Inaros Murniecės reakciją į Lietuvos pasirinktą šimtmečio šventimo šūkį „įkvėpti ateities“. Ji juokėsi: kokia būtent ateitis įkvepia labiausiai nykstančią Europos valstybę? Kai tą pacitavau Kęstutis Masiulis tiesiog pašoko iš pasipiktinimo. Bet klausimas reikalauja dėmesio: kokia ateitis mus įkvepia?

- Iš tiesų rimtas klausimas. Vyriausybė įkvėpta ateities, o didelė dalis inteligentijos kalba, kad tai galimai paskutinis mūsų šimtmetis, pirmiausiai, dėl demografinių priežasčių ir noro federalizuotis. Ar jūs pats sutiktumėte, kad šimtmečio šventė yra valstybės laidotuvės, tik niekas nedrįsta to pasakyti?

- Tendencijos laidotuvių link yra akivaizdžios. Žinoma, to galima išvengti. Gali įvykti koks nors stebuklas, gali kilti kažkoks masinis pokyčių reikalavimas pačioje visuomenėje. Didelė bėda yra politikų susitelkimas į einamuosius reikalus, į technines smulkmenas. Netrukdykite mūsų savo valstybės ateities scenarijais, mums dabar reguliavimus priiminėti reikia. Reikia, bet kas svarbiau? Labai vertas dėmesio buvo nesenas prof. Alvydo Jokubaičio straipsnis apie tautinės valstybės likimą. Daug kas kalbame, bet nesusitelkiame ir nepadarome jokio veiksmo. Bent „Paryžiaus pareiškimo“ pobūdžio. 

Kalbino Vytautas Sinica

Rašyti komentarą

Naujausi įrašai

[latest][5][recentright]