• Pagrindinis
  • Dovilas Petkus. Ko mes dar nesupratome gindami šeimą?

Dovilas Petkus. Ko mes dar nesupratome gindami šeimą?

 
Neseniai TS-LKD lyderis Gabrielius Landsbergis atkreipė dėmesį į akciją prieš LGBT eitynes kitų metų vasarą. Konservatorius aštriai kritikavo peticijos prieš tokį paradą platintojus, ragindamas savo partiečius laikytis rimties, o partijos narius, kurie noriai dalyvauja šioje akcijoje, siekdami sustabdyti LGBT politinius siekius, išvadino „Kremliaus primetamų vertybių atstovais“. 

Negana to, pastaruoju metu apskritai netyla nepagrįstos spekuliacijos apie Krikščioniškosios kultūros institutą (KKI), platinantį peticiją prieš seksualinių mažumų eitynes. Didėjant KKI žinomumui ir įgaunant vis daugiau rėmėjų, žiniasklaidoje daugėja įvairių insinuacijų ir pritemptų interpretacijų, kuriomis siekiama diskredituoti šio instituto veiklą.

Lietuvos visuomenės dauguma – Kremliaus vertybių atstovai?

Galima sakyti, kad savo kritišku pareiškimu apie peticijos prieš LGBT eitynes platintojus G. Landsbergis pademonstravo panieką ir savo šalies gyventojų įsitikinimams. Kaip žinia, pagal naujausius „Pew Research Center“ tarptautinius tyrimus, 85 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria vienalytėms santuokoms, dar daugiau, 69 proc. netgi teigia, kad homoseksualumas neturėtų būti apskritai priimtas visuomenės. Sprendžiant iš G. Landsbergio pasisakymų – absoliuti dauguma Lietuvos žmonių, kuriems svarbi prigimtinė šeimos samprata, yra „Kremliaus vertybių atstovai“.

Visa tai skambėtų galbūt kaip jau įprastas, TS-LKD ir jų rėmėjams ypač būdingas polinkis už kiekvienos nepatinkančios iniciatyvos, net ir nesiremiant jokiais faktais, įžvelgti kyšančias Kremliaus ausis. Kitaip tariant – nieko naujo. Bet visgi, tokioje retorikoje atsiranda išties didelių pavojų, kurie stumia Lietuvos visuomenę ne kur kitur, o būtent į Rusijos ir Baltarusijos įtakos erdvę.

Turint omenyje minėtą statistiką, LGBT eitynės, kurių metu raginama priimti ir kitokias šeimos sampratas arba atšaukti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, skaldo ir sėja didžiulį nepasitenkinimą Lietuvos visuomenėje. Visgi pati pirma šalis, kuri paprastai pasinaudoja Lietuvos žmonių nusivylimu į viešojoje erdvėje vykstančius bandymus plėsti seksualinių mažumų teises, yra būtent Rusija. Nusivylusi tuo, kaip netinkamai jai atstovauja Lietuvos politikai, nuolaidžiaujantys LGBT reikalavimams, Lietuvos visuomenė natūraliai atsigręžia į Vladimirą Putiną, kuris nepraleidžia progos demonstratyviai pažymėti, jog palaiko prigimtinę šeimą. Ne socialinė padėtis ar emigracija, o būtent iš Vakarų į Baltijos šalis plūstanti seksualinių mažumų propaganda yra mėgstamiausia Maskvos tema, dėl kurios Rusijos lyderiai pelno Lietuvos gyventojų simpatijas. 

Nepagrįsti kaltinimai peticijos organizatoriams

Vienas iš akivaizdžiai melagingų viešojoje erdvėje pasirodžiusių teiginių yra tas, jog KKI tėra visai neseniai sukurta įstaiga. Iš tiesų tai yra 1960 m. Brazilijoje įkurtos ir besiplečiančios tarptautinės organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (tarptautinis trumpinys – TFP) padalinys. Lietuvai ši organizacija svarbi tuo, kad 1990 m., pritarus tuometiniam Lietuvos vadovui prof. Vytautui Landsbergiui, ryšį su Lietuva palaikydama per anuometinį parlamentarą, Nepriklausomybės Akto signatarą Antaną Račą, 26 valstybėse surinko apie šešis milijonus parašų už Lietuvos Nepriklausomybę. Parašų rinkimas paspartino Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą užsienio valstybėse. 

Nuo pat 1990 m. TFP bendradarbiavimas su Lietuva tęsiasi iki šiol. TFP nariai kasmet lankydavosi Lietuvoje, buvo priimami garsių Lietuvos dvasininkų ir politikų, kol 2003 m. rugsėjo 16 d., tarpininkaujant tam pačiam A. Račui, Kelmėje buvo įkurtas Krikščioniškosios kultūros institutas. Gana tyliai veikęs ilgą laiką, būtent pastaraisiais metais perėjo į aktyvesnę veiklą, po kurios ir pagarsėjo viešojoje erdvėje. 

Peticijų kampanijos prieš seksualinių mažumų eitynes tikslas nėra neapykantos ar „kažkokių keistų vertybių“ sklaida. Krikščioniškoje kultūroje, be kurios neįsivaizduojama visa Vakarų civilizacija, per savo tūkstantmečius trunkantį egzistavimą visuomet nuosekliai oponavo homoseksualų judėjimams ir jų pastangoms diegti naujas vertybes, perkuriant visuomenės pamatus. Tai nėra keistos vertybės. Tai – ilgaamžės Vakarų civilizacijos moralinės normos.

KKI laikosi Katalikų Bažnyčios katekizmo, kuris skelbia, jog homoseksualiems žmonėms jų  potraukis yra sunkus išmėginimas, todėl su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti, tačiau jokiu atveju negalima jų pateisinti. Krikščionybė, glūdėdama Vakarų civilizacijos moraliniuose ir kultūriniuose pamatuose, skelbia atjautą ir gailestingumą visiems žmonėms, įskatinat ir seksualines mažumas, tačiau jokiu būdu ne toleranciją ir pasidavimą dalykams, kuriuos laiko morališkai ydingais ir prieštaraujančiais žmogaus prigimčiai.


Šeimos instituto gynimas – nacionalinio saugumo dalis

Nors paprastai prigimtinės šeimos gynimas suvokiamas kaip krikščioniškų ar tiesiog moralių vertybių saugojimas, akivaizdu, jog dažnai užmirštama ir kita šio klausimo svarbos pusė. Tai šalies nacionalinis saugumas. Nesaugodami šeimos instituto ir toleruodami LGBT paradus Vilniaus gatvėse, Lietuvos politikai patys stumia savo šalies visuomenę į Rusijos glėbį. Natūralu manyti, jog piliečiai, kurių įsitikinimų negali apginti politikai, nematys jokio reikalo ginti savo santvarką ir Konstituciją. Būtent dėl tokių aplinkybių prigimtinės šeimos tarp vyro ir moters saugojimas turi tapti ne tik tautos moralės, bet ir nacionalinio saugumo objektu. Lietuvos įstatymuose įtvirtinta šeimos samprata privalo būti ginama ir šalies nacionalinio saugumo strategijoje. Kitu atveju atsiranda rizika prarasti absoliutų visuomenės daugumos palaikymą ir lojalumą valstybei realios Rusijos agresijos akivaizdoje. 

Panašus scenarijus klostėsi priėmus Vaiko teisių apsaugos įstatymą, sukėlusį masinį ir neretai visiškai nepagrįstą vaikų atiminėjimą iš šeimų. Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai visai neseniai pasmerkus panašų įstatymo projektą savo šalyje, daugybė lietuvių komentarų viešojoje erdvėje reiškė susižavėjimą. Tai neturi stebinti. Lietuvos teisinei sistemai ritantis į dugną ir ardant bet kokį privatų šeimos gyvenimą, dauguma valstybės gyventojų net ir į diktatorinį kaimyninės šalies modelį pradeda žvelgti kaip į tam tikrą tvarkos garantą. Tačiau užuot ėmus taisyti nevykusius įstatymus ir pripažinti klaidas, problema tik dar labiau gilinama. Socialiniame tinkle Facebook G. Landsbergis ne tik užtarė vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bet ir tyčiojosi iš tokį įstatymą kritikuojančių asmenų. Panašu, kad jei kažkas ir stumia Lietuvą į Rytų įtakos erdvę, neabejotinai tai nuosekliausiai įgyvendina naujasis TS-LKD lyderis.

Rusijos kortos naudojimas, nuolat ja švaistantis, paradoksaliai gali itin devalvuoti Rusijos grėsmę, kuri visada išlieka reali. Kremliaus agentais vadinant visus, kurie gina prigimtinę šeimą, arba teigiant Lietuvos žmonėms, jog šie esą nebemoka auklėti savo vaikų, prarandamas didelės piliečių dalies tikėjimas savo valstybe. Neverta kalbėti apie užsienio propagandos žalą, kada užsienio valstybių siekiai įgyvendinami dėl pačių Lietuvos politikų abejingumo arba ciniškumo. Supratus tai, kova už šeimą įgauna naują prasmę.

Rašyti komentarą

Naujausi įrašai

[latest][5][recentright]